Autentiškas oratorius - kaip juo būti scenoje?

„Tai - ne aš! Aš taip nedarau. Nekalbu vaizdingai ir nenaudoju metaforų. Neišmokstu savo kalbos teksto ir mėgstu improvizuoti. Tikrasis aš mėgsta gniaužti rankoje rašiklį, o ne gestikuliuoti ranka kalbėdamas!“, – sykį man sako klientas, kai aptariame būdus išbūti su scenos baime, tvirtą laikyseną ar mintinai išmoktą pranešimo pradžią. „Jei aš bijau, jei man dreba rankos, o balsas stingsta gerklėje – tai ir esu aš. O ta pasitikinčio savimi pranešėjo kaukė man atrodo nenatūrali ir nepriimtina“.

Panašių pastabų tenka vis išgirsti. Bet šiandien noriu jūsų paklausti: o kas, jei jūsų baimė ir yra pati neautentiškiausia jūsų dalis?

Leiskite paaiškinti.

1. Profesionalas vs. pižama

Buvusi JAV specialiųjų tarnybų agentė, saugojusi aukščiausius valstybės asmenis ir dirbusi su pavojingais nusikaltėliais, rašytoja ir lektorė Evy Poumpouras rėžia tiesiai: darbe auditorijai jūsų „vidinės virtuvės“ nereikia. Autentiški galite būti namie, su chalatu ir šlepetėmis. Scenoje jūs turite atlikti vaidmenį.

Kai stovite prieš žmones, jūsų atsakomybė yra ne „išlieti savo jausmus“, o padaryti poveikį, suteikti vertę, įkvėpti. Drąsa nėra baimės nejautimas. Drąsa – tai sprendimas veikti nepaisant patiriamos baimės. Profesionalumas yra gebėjimas pakilti virš savo laikino diskomforto vardan aukštesnio tikslo.

2. Prisiminti tai, ką pamiršome

Vaikščiodamas su šunimi neseniai stebėjau žaidžiančius darželinukus. Jie negalvoja apie įvaizdį. Jie garsiai rėkia, juokiasi, stumia vienas kitą iš dėmesio centro, smalsiai tyrinėja pasaulį ir be jokios dvejonės mezga kontaktą. Jie yra visiškai laisvi.

Mes visi tokie buvome. Tačiau augdami „apaugome“ socialinėmis fobijomis, taisyklėmis ir baimėmis būti neįvertintiems. Tad kai mokomės stovėti tiesiai, žiūrėti žmonėms į akis ir kalbėti tvirtai, nesimokome kažko visiškai svetimo. Mes tiesiog nusimetame nereikalingus sluoksnius ir grįžtame į tą pirmapradę, drąsiąją savo versiją. Drįstu teigti, pačią autentiškiausią savo versiją.

Ką sako mokslas?

„Netikras“ pasitikėjimas tampa tikru. Anksčiau esu pasakojęs apie Harvardo socialinės psichologijos profesorės Amy Cuddy eksperimentus, kuriais ji parodė, kad kūno kalba keičia mūsų chemiją. Tik 2 minutės „galios pozos“ (išsitiesus, pakėlus galvą) sumažina streso hormono kortizolio kiekį, sustiprina suvokiamą pasitikėjimą savimi.

Apie tai savo knygoje „12 gyvenimo taisyklių“ kalba ir vienas iškiliausių šių dienų mastytojų, Toronto universiteto psichologijos profesorius Jordanas Petersonas. Tiesiog stovėkite tiesiai, pečius atlošę atgal. Pradėję elgtis kaip pasitikintis žmogus, jūs tiesiogine prasme tampate pasitikinčiu žmogumi biochemiškai.

Prigimtinis smalsumas prieš išmoktą baimę. Neurobiologas Jaakas Pankseppas atskleidžia, kad mūsų ir kitų žinduolių smegenyse egzistuoja prigimtinė ieškojimo sistema (SEEKING system) - pirminė vara, skatinanti smalsauti, tyrinėti ir sąveikauti su aplinka. Tiesa mes, suaugusieji, dažnai šią varą vėliau tiesiog užgniaužiame po socialinio nerimo sluoksniu.

Raidos psichologijos tyrimai rodo, kad baimė būti stebimam (socialinis nerimas) paprastai vystosi vėlyvoje vaikystėje ir paauglystėje kaip adaptacijos mechanizmas. Tuo tarpu ankstyvoje vaikystėje dominuoja eksploracinė sistema (noras tyrinėti). Mokydamiesi viešojo kalbėjimo, mes aktyvuojame šią prigimtinę smalsumo sistemą, kuri evoliuciškai yra senesnė ir stipresnė už vėliau išmoktą socialinį nerimą.

Kaip grįžti į savo tikrąją (drąsiąją) savastį?

1. Išmokite tekstą mintinai. Po atsisakymu mokytis kalbos tekstą ir jį repetuoti teisinantis „neautentiškumu“, dažniausiai slypi laiko stoka arba tinginystė. Pasakysiu atvirai: per keliolika metų praktikos padedant žmonėms ruoštis kalboms, nesutikau nė vieno pranešėjo, kuris būtų „per gerai“ išmokęs tekstą ir dėl to nukentėjęs. O tų, kurie išmoko nepakankamai gerai, sutikau galybę.

Tiesa paprasta: kai nebereikia galvoti, ką pasakysite, smegenys atpalaiduoja resursus tam, kaip tai pasakysites ir kaip bendraujate su auditorija. Puikiai išmoktas turinys ne įkalina. Priešingai – jis suteikia laisvės būti čia ir dabar, prireikus - improvizuoti, reaguoti į aplinkybes, bendrauti.

2. Skirkite „profesionalą“ nuo „žmogaus“ Prieš lipdami į sceną, mintyse „apsivilkite“ savo profesionalo uniformą. Tai nereiškia, kad meluojate, apsimetate tuo, kas nesate, ar būnate netikra (-s). Velniop tą apsimetėlio sindromą! Jūs tiesiog tuo metu renkatės geriausią savo versiją tam konkrečiam darbui.

Štai, aną savaitę vedžiau dviejų dienų seminarą didelei, smalsiai, reikliai vadovų komandai. Žengdamas kalbėti jiems „apsivilkau“ lektoriaus, mokymų vadovo, oratoriaus kostiumą. Ir tai buvau aš. O po seminaro užsimečiau chalatą, įsispyriau šlepetes ir ėjau atsipūsti į sauną bei baseiną. Ten taip pat bendravau su žmonėmis - tik jau kiek kitaip. Bet ir tai buvau aš. Tinkamas „aš“ - tinkamai progai.

3. Stebėkite vaikus (arba savo vidinį vaiką) Kitą kartą pajutę baimę, paklauskite savęs: „Ar tai tikrai aš, ar tai tik baimė, kurią kažkada išmokau?“. Leiskite sau vėl būti tuo smalsiu vaiku, kuriam tiesiog įdomu pasidalinti tuo, ką jis sužinojo.

Namų darbas Šią savaitę bent vienoje darbinėje situacijoje (susirinkime, skambutyje) pasistenkite būti ne „natūralus“, o profesionalus. Net jei viduje jaučiate drebulį, išsitieskite, atloškite pečius, pažvelkite klausytojams į akis ir kalbėkite ramiu, tvirtu, užtikrintu balsu.

Po to stebėkite: ar po tų kelių minučių nepasijutote... labiau savimi?

Tikrasis autentiškumas nėra jūsų baimė. Tai jūsų potencialas, paslėptas po ja. Linkiu malonių atradimų jį atskleidžiant!