Kaip pasitelkti savo istorijas įkvepiančioms kalboms sakyti

Nuo amžių amžinųjų žmonės išmintimi ir patirtimi dalijosi pasakodami istorijas. Ne rodydami diagramas ar skaičių lenteles. Tik, sakote, neturite ką papasakoti? Jūs klystate!

11/3/20252 min read

Pritemdyta salė ir prožektorių šviesos nutvieksta pakyla. Girdėti auditorijos šnarėjimas, matyti šimtai akių, smalsiai sekančių kiekvieną mano judesį. O aš jaučiu džiūstančią burną, virpančias rankas, kaktą pilantį prakaitą ir nerimastingą mintį, kad nors uoliai repetavau savo pranešimą, neprisimenu nė žodžio! Rodos, visą amžinybę negaliu pradėti sakyti kalbos.

Taip prisimenu vieną pirmųjų savo pasirodymų didelei auditorijai: kitados Rygoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje turėjau pristatyti savo įgyvendintą projektą. Prisimenu ir dar kai ką: akimis susirandu mane atlydėjusiį kolegą. Vienintelį žmogų, kuris visa savo esybe mane palaiko: plačiai šypsosi, linksi, moja rankomis.

Pradedu jam kalbėti ir tarsi užtvanka sugriūva: po pirmųjų žodžiu jau galiu bendrauti su visa auditorija. Pasakau savo kalbą, o mūsų projektas pelno pirmos vietos apdovanojimą. Ką išmokau? Kad atsivesti palaikymo komandą ir draugiškų akių į salę gali būti labai geras ir pergalingas sprendimas!

Bet šįkart - ne apie scenos baimę. Šią istoriją prisiminiau, kviesdamas jus pasikalbėti apie... istorijų pasakojimo svarbą viešajame kalbėjime.

Tikėtina, kol skaitėte apie mano patyrimus, mintimis buvote kartu su manimi, toje scenoje. Tikėtinam, kad matėte, ką aš mačiau, jautėte, ką aš jaučiau. Tikėtina, kad taip tarp mūsų užsimezgė ryšys. Jis iliustruoja istorijų pasakojimo galią ir svarbą.

Kodėl būtent istorijos? Nes žmogus taip jau sutvertas – ne gyventi tarp grafų ir Excel lentelių, o tarp įvykių, žmonių, jausmų ir posūkių. Mūsų smegenys labiau įsimena ne pasakei, o ką privertėi pajusti. O jausmai, kaip ir kvapai ar skoniai – dažniausiai grįžta su istorijomis.

  • Tad jeigu nori būti išgirstas – pasakok istoriją.

  • Nori būti suprastas – pasakok istoriją.

  • Nori būti prisimenamas – taip, teisingai: pasakok istoriją.

Ir svarbiausia – Tu jų jau turi.

Tereikia atsigręžti į savo patirtį: kas nutiko vakar? Ką išmokai? Kas sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti? Tokios istorijos – autentiškas, neišgalvotas turinys, kurio negali pateikti net ir pats pažangiausias dirbtinis intelektas.

Kaip pasakoti istorijas?

🕰️ Naudok esamąjį laiką

Kai kalbi ne „važiavau į susitikimą“, o „sėdžiu automobilyje, raudonas šviesoforas, ir staiga...“ – klausytojas nebe klauso, jis gyvena kartu su tavimi.

👁️👃👂Įjunk pojūčius

Apibūdink, ką matei, girdėjai, užuodei, jutai. Kuo daugiau pojūčių – tuo stipresnė klausytojo vaizduotė.

"Įsivaizduokite - šilta, graži, saulėta vasaros diena. Pajūrys. Prieš jūsų akis tyvuliuoja vandenynas. Girdite bangų ošimą. Užuodžiate gaivų jūros kvapą. Odą glosto malonus vėjelis. Ant lūpų jaučiate sūrstelėjusį skonį

⏱️ Laikyk ritmą

3–5 minutės – idealus istorijos ilgis. Tai tarsi espresso puodelis: koncentruota, bet stipru. Ilgesnės istorijos rizikuoja tapti pasakomis, o ne pasakojimais.

🎁 Pasakyk, kokia dovana klausytojui

Svarbių svarbiausia: kodėl šią istoriją pasakoji? Ką ji duoda kitiems? Kartais tai įžvalga. Kartais – įkvėpimas. Kartais – švelnus „tu nesi vienas“ jausmas.

Namų darbai

Prisimink vieną įvykį. Nebūtina „dramos karūnos“ – užtenka smulkmenos, kuri paliko pėdsaką. Gal tai buvo sunki darbo diena? Netikėtas komplimentas? Vėjas, apvertęs skėtį? Trumpai jį aprašyk ir paversk 3–5 minučių pasakojimu.

Pradėk esamuoju laiku. Įtrauk pojūčius. Ir svarbiausia – pagalvok: ką ši istorija dovanoji kitiems?

📌 Tavo istorija gali būti tai, ko kažkam šiandien labai reikia. Tai gali būti kelias į ryšį. O ryšyje ir slypi tikroji kalbos jėga.