Kokia turėtų būti pergalinga kalbos pabaiga?

😑 „Na, ir mano laikas kalbėti jau baigiasi, tai tik pridėsiu...“

🙄 „Tai čia jau paskutinė skaidrė, tad jei turite kokių klausimų, atsakysiu...“

😨 „Ačiū už jūsų dėmesį. Tikiuosi, neįkyrėjau su savo kalba...“

Tokios ir panašios kalbų pabaigos mane vis dar priverčia krūptelėti, nors ir vis lankausi konferencijose, klausausi pranešimų įvairiomis temomis ir esu linkęs galvoti, kad prie daug ko jau turėčiau būti įpratęs.

Keli dalykai. Kalbos pabaiga yra ne mažiau svarbi dalis negu įžanga ir dėstymas. Mano požiūriu, netgi pati svarbiausia – dažnai būtent pabaigoje oratorius išsako svarbiausią mintį, parodo, koks gi yra tikslas, link kurio jis ar ji vedė klausytojus per visą savo pranešimo kelionę. Jei nėra tikslo, mažėja ir tikimybė, kad kalba klausytojams padarys norimą poveikį, juos įtikins. O retorika, primenu, visų pirma yra menas įtikinti.

Antra, klausytojai paprastai dėmesingiausi būna pranešimo pradžioje („o, naujas žmogus scenoje, įdomu, kas čia toks ir ko tikėtis...“) ir pabaigoje („netrukus scenoje bus dar kitas žmogus, taigi kažkas naujo laukia, pasižiūrėkime, kas“). O dėmesys yra nepaprastai svarbus, nes jis lemia, ar informacija bus priimta, įsisavinta ir įsidėmėta.

Prisiminkime dar ir klasikinį vokiečių psichologo Hermano Ebinghauso atminties tyrimą bei vadinamąjį pozicinį efektą (elementai, pateikiami sekos pradžioje ir pabaigoje, įsimenami geriau negu esantys sekos viduryje). Ir tada taps aišku, kad geriau atsisakyti dalies dėstymo turinio, nepapasakoti pusės pokštų, kuriais norėjote pasidalinti su klausytojais, negu nepasilikti laiko efektingai pabaigai - šlovingam finišui, link kurio visi kartu iki šiol keliavote.

Koks tas finišas galėtų būti?

Internete nesunkiai galima rasti galybę įvairių efektyvios pabaigos technikų. Pavyzdžiui, mano mėgstami „skliaustai“, kai pranešėjas užbaigia tuo, kuo ir pradeda – įžangoje taria „užduosiu jums milijono eurų vertės klausimą (...)“, o pabaigia „taigi atsakymas į milijono eurų vertės klausimą yra (...)“. Arba visuomet puikiai tinka citata, pavyzdžiui, „Martynas Liuteris Kingas jaunesnysis yra pasakęs, kad galiausiai prisiminsime ne savo priešų žodžius, bet draugų tylą. Taigi (...)“.

Taip pat verta paminėti „mums visiems“ technika – kalbos pabaigoje pasakyti, ką šis pranešimas mums visiems turėtų reikšti ir ką mums visiems reikėtų daryti. Pavyzdžiui „tikiuosi, kad iš aptartų pavyzdžių aišku, koks svarbus dėmesingumas ir atida žmonių bendravime. Užduotis mums visiems – pasistengti likti dėmesingiems, atidiems ir sąmoningiems, kad ir ką darytume“. Na ir, žinoma, su pastarąja technika glaudžiai susijusi populiariausia kalbos pabaiga – kvietimas veikti. „Kai tai išklausėte ir supratote, kviečiu jus visus nuo šiol...“

Ir vis dėlto, su technikomis siūlau neužsižaisti, nes jos tėra forma. Iš pastarosios nebus daug vertės, jeigu stigs turinio. Kaip įsitikinti, kad jo yra? Susirinkę kalbos medžiagą, informaciją, kurią norite apžvelgti ir pristatyti, istorijas, kurias ketinate papasakoti klausytojams, užduokite sau kelis klausimus:

❔ Jeigu auditorija pamirš 99 proc. to, ką pasakosiu, kas yra tas vienintelis dalykas, kurį žūtbūt norėčiau, kad žmonės prisimintų? – atsakymas į šį klausimą padės aiškiai išgryninti pagrindinę kalbos mintį, kuri gali būti gera pabaiga.

❓ Kas klausytojuose turėtų pasikeisti? – galinga kalba yra ta, kurią išklausęs žmogus nebėra toks, koks buvo prieš ją išgirsdamas. Kokį pokytį – elgsenos, mąstysenos, požiūrio – siekiate sukelti savo klausytojams?

⁉ Ko aš noriu iš savo klausytojų? Ką jie turėtų daryti su pateikta informacija? – šis atsakymas labai svarbus. Nepalikite jų šiaip sau. Būtinai ko nors norėkite iš savo auditorijos (tegu ir apmąstyti, ką išgirdo, ką nors nuo šiol daryti kitaip ir pan.), kitaip ji liks pasyvi ir linkusi greitai užmiršti jus ir jūsų pranešimą.

Gana gražiai tai demonstruoja psichologė Amy Cuddy, pranešimo pabaigoje entuziastingai kviesdama klausytojus dalintis žiniomis. Kalbą, beje, verta peržiūrėti visą. Nuoroda į įrašą: https://youtu.be/Ks-_Mh1QhMc?si=OgAgkMvD_yxqSdPC.

Na, o patį svarbiausią klausimą, kurį būtina užduoti sau ruošiantis kalbai ar pranešimui, apžvelgsime kitąsyk.