Kūno kalba - kaip auditorijai kalbėti, atrodyti ir jaustis užtikrintai?

Klausydamasis pranešimų konferencijose, o dar dažniau, stebėdamas politikų kalbas, neretai pasigendu oratoriaus išraiškingumo. Pranešimo turinys gali būti įdomus, bet sakomas monotonišku balsu, oratoriui judant taip, tarsi ant pečių jis laikytų dangaus skliautą. Turiu prielaidų, kodėl taip nutinka, ko reikėtų, kad mūsų oratoriai būtų ir atrodytų gyvesni ir kodėl, bijau, pokyčio į gera tikėtis sunku.

Ką ir besakyti, kūno kalba yra viena populiariausių viešojo kalbėjimo pratybų ir seminarų temų. Apie nežodinio bendravimo rūšis ir būdus galima kalbėti valandų valandas ir neatsibosti. Pasidalinu puikiu žymaus kūno kalbos eksperto Allano Pease pranešimu, kurį rekomenduoju peržvelgti ir gilinant šios srities žinias, ir mokantis iš galingo oratoriaus.

Pratybų metu žiūrint nufilmuotus įrašus, mokiniai pirmiausiai dėmesį atkreipia į savo akis, rankas, būtent joms turi daugiausiai pastabų. O daugybė tyrimų pagrindžia nežodinės komunikacijos svarbą retorikoje ir žmonių tarpusavio bendravime apskritai. Atkreipkite dėmesį kad ir į ties šešta A. Pease pranešimo minute atliekamą smagų eksperimentą, ir įsitikinsite.

Vis dėlto, tos žinios gali būti tevertos, kiek pernykštis sniegas, kai stojama prieš auditoriją. Na ir kas, kad žinote, jog jūsų pozicija turi būti atvira, o akys drąsiai žvelgti į klausytojus. Jeigu pranešėją kausto vidinė įtampa, jam ar jai daug pastangų reikia skirti prisiminti sakomos kalbos turinį, žinojimas, kaip reikėtų elgtis ir dažnai ne tik nepadeda, bet ir gali trukdyti bei blaškyti.

Kita vertus būdų - ir nepaprastai veiksmingų, - kūno kalbai „sutvarkyti“ yra. Pats patikimiausias – įvaldyti turinį. Taigi repetuoti tiek ir išmokti savo kalbą taip, kad galėtumėte ją pradėti ar tęsti nuo bet kurios vietos. Pasakyti ją pažadinti iš gilaus miego. Nedėdami ypatingai didelių pastangų turiniui prisiminti.

Ruošdamasis sakyti kalbas klube „Toastmasters“, pasirašytą kalbos tekstą pasakydavau sau balsu mažiausiai 30 kartų. Ir dabar trumpesnius, 10-15 minučių pranešimus repetuoju iki pamėlynavimo. Nesiekiu išmokti mintinai - tik užtikrinti, kad žinau visus svarbiausius kalbos elementus, eigą ir seką, kad man apie ją nebereikėtų galvoti stovint scenoje. Man nebereikia vaidinti pasitikėjimo savimi: aš iš tiesų pasitikiu, bent jau tiek, kad žinau, jog viską atsiminsiu ir tikrai pasakysiu.

Štai tada atsiranda vidinių resursų, kuriuos jau galima nukreipti į bendravimą su klausytojais. Nežodinis bendravimas ima vykti tarsi savaime, be didesnių pastangų ir vaidybos.

Taigi jau galėjote suprasti, kodėl nemažos dalies kalbėtojų išraiška, tikėtina, perdėm nepagerės. Tam reikia skirti nemažai energijos ir laiko, kurio visuomenės ir verslo lyderiai dažnai labai stokoja.

Beje, dabar su ugdytiniais kalbamės ne tik apie tai, kaip reikėtų atrodyti, bet ir kaip sukurti tokią vidinę būseną, kurios oratoriui nebereikės galvoti apie kūno kalbą. Kokie dar yra būdai šiai „srauto“ būsenai pasiekti, pakalbėsime kitą kartą.

https://www.youtube.com/watch?v=ZZZ7k8cMA-4