Svarbiausia kalbos dalis

- Kokią teisę jūs turite man kalbėti? – ramiai žvelgdama į auditoriją paklausė mokytoja. Auditorija, būrys viešojo kalbėjimo entuziastų iš „Toastmasters“ klubo intensyviai mąsto ir nežino, ką atsakyti. Aš prasižioju norėdamas kažką replikuoti, bet ir vėl užsičiaupiu. Prieš ką nors ištariant šiai mokytojai apskritai kyla noras gerokai patylėti ir pagalvoti, ar tikrai turiu ką pasakyti ir ar tai sakyti verta.

Ji, atrodo, nieko ypatingo nesako ir nedaro. Tiesiog kai ši garbaus amžiaus dama įžengia į salę ir bendrauja su žmonėmis, jos buvimo prisipildo visa erdvė. Gilios, skvarbios, bet tuo pačiu nepaprastai žaismingos moters akys kažkokiu būdu neleidžia niekam likti nuošalyje.

Taip prisimenu prieš daugelį metų įvykusią pažintį su scenos kalbos mokytoja, profesore Ana Nikolajevna Petrova. Jos tąsyk išsakytos įžvalgos buvo esminės man pačiam formuojant savo požiūrį į tai, kas svarbiausia viešajame kalbėjime. Ir tąsyk profesorės pateiktą atsakymą į pačios užduotą klausimą pasidėjau giliai giliai į atmintį.

- Jūs, oratoriai, ateinate šį tą duoti klausytojams. Ne imti. Ne prašyti jų dėmesio, brangaus laiko, kažką dėl jūsų padaryti. Ateinate jiems dovanoti. Žinokite, kas jūsų kalboje yra dovana klausytojams. Turėkite dovaną. Tada turėsite ir teisę kalbėti.

Tad štai jis, mano įsitikinimu, svarbiausias dalykas, kurį būtina prisiminti ruošiantis kalbą ar pranešimą. Tai yra atsakymas į klausimą – kas iš viso to klausytojams? Kuo jūsų kalba juos galėtų praturtinti? Ką jiems suteikti? Užuot bandę parduoti, įtikinti ar palenkti į savo pusę, kitą sykį ruošdamiesi paklauskite savęs – ką jiems dovanoju, ką jiems palieku? Rezultatas kaskart nustebina mane patį.

Iliustracijai panaudojau nuotrauką iš platformos "Unsplash". Nuotraukos autorė - Lina Trochez.